DaliaMarija   |  

bio

  |  

kūryba

  |  

akademinė veikla

  |  

odos dirbiniai

  |  

re:

  |  

kontaktai

  |  

en

  |  
                           
     
 

 
 

 

 

Dalios Marijos Šaulauskaitės kūryba Lietuvos meninės odininkystės kontekste užima labai svarbią vietą, ir ne tik todėl, kad ji yra viena geriausių ir įdomiausių šioje srityje, bet ir todėl, kad autorė visada pasižymi produktyvumu, novatoriškais ir originaliais darbais. Aštunto dešimtmečio pabaigoje, kai ji pradėjo savo kūrybinę veiklą, tuometinėje mūsų odininkystėje vyravo aukšto reljefo, vešlios, dažniausiai augalinių, rečiau abstrakčių ar siužetinių motyvų kompozicijos. Tačiau keleto jaunosios kartos odininkų, taip pat ir Šaulauskaitės kūryboje piešinio ar formos svarba pamažu nueina į antrą planą ir dėmesys krypsta į natūralios medžiagos grožį. Siekiama išryškinti specifines, unikalias odos savybes bei galimybes, atsiranda minimalizmo estetika pagrįsti kūriniai, kuriuose lygus ar rauktas, klostuotas odos paviršius pabrėždavo jos natūralias plastines savybes - šiltas spalvas ir atspalvius, tekstūras, elastingumą bei minkštumą. Ypatingas Šaulauskaitės kūrybos bruožas buvo tas, kad ji atmetė kūrinių utilitarumą ir pirmoji pradėjo daryti sieninius odos plastikos paveikslus, taip iš taikomojo meno srities žengusi vaizduojamojo meno link. Anuomet tai buvo drąsus ir netikėtas žingsnis. Ji kūrė balansuojančias tarp abstrakcijos ir peizažo kompozicijas, kuriose pabrėžiamas tylos, tuštumos, šiltų spalvos pustonių, šviesos, faktūrų grožis, kuriose įtaigiai užfiksuotos emocijos, vidinės būsenos, o ne stilizuoti išorinio pasaulio fragmentai ar ornamentai. Pradžioje lyriškos, švelnios, svajingos, vėliau (10 deš) jos tapo aštresnės, rėksmingesnės - įpjautas, perrėžtas, perskrostas odos paviršius ir ryškios spalvos jau bylojo apie įtampą ar skausmą. Tai buvo formos, kurias diktavo pati medžiaga, derinama prie žmogaus dvasinio pasaulio formų.

 

Tačiau kūrėja vietoje niekada nestovi, raiškos priemonės ir būdai keičiasi kiekviename darbų cikle. Netikėtos atrodė vėliau jos kūryboje pasirodžiusios ryškios spalvos ar neįprasti medžiagų deriniai (oda su stiklu, veidrodžiais, monetomis), nuolatiniai technologiniai odos apdailos eksperimentai ir, galiausiai, polinkis į konceptualumą. Paskutiniai darbai su monetomis išsiskiria ir jos kūrybos kontekste. Jie skiriasi racionalumu, matematišku tikslumu ir išskaičiavimu, tačiau paprastos geometrinės formos, spalvų simbolika, kontrastai, monetų ritmas, sekos bei semantika sukuria ganėtinai sudėtingą ir daugiasluoksnį prasmių lauką, o kūrinių suskaidymas į atskirus elementus, formuojančius dėlionę, leidžia jiems keistis, suteikia lankstumo, žaismingumo, kūrybos proceso tęstinumo. Monetų skaičius, dydis, išdėstymas nėra atsitiktiniai, jie atskleidžia komplikuotą individo ir visumos santykį, nepaliaujamo judėjimo ir laiko tėkmės begalybę, bet kartu yra puiki nuoroda į čia ir dabar, į mūsų gyvenamą laiką ir vietą, tad šiuose kūriniuose išryškėja ir nacionalinis/istorinis aspektas.

 

D.M.Šaulauskaitė visada aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, nuolat sulaukdavo teigiamo dailės kritikų įvertinimo, neabejotinai jos kūryba turi didelės reikšmės XXa. pabaigos meninės odininkystės raidai, tad džiugu, kad savo patirtimi ir žiniomis autorė nuoširdžiai ir atvirai dalinasi su jaunąja karta Šiaulių universitete.

 

Rūta Taukinaitytė-Narbutienė, 2006