DaliaMarija   |  

bio

  |  

kūryba

  |  

akademinė veikla

  |  

odos dirbiniai

  |  

re:

  |  

kontaktai

  |  

en

  |  
                    •  

2005

  •  

2006

  •  
     
   
 

 

Dalia Marija Šaulauskaitė „horizontalumas 1-4“

Semi semiotinė analizė

 

1.Diskursyvinė analizė.

Odininkės Dalios Marijos Šaulauskaitės pailgas kūrinys susideda iš keturių savo matmenimis vienodų stačiakampių plokščių, sudėtų greta viena kitos į horizontalią juostą. Jas jungia kitas svarbus elementas - tai dvi tiesios linijos viršuje ir apačioje, pakartojančios horizontaliąją kraštinę ir formuojančios vidurinę juostą. Dar vienas bendras elementas - tai monetos, tiksliau - jų eilės, sudarančios taisyklingą virtinę, kuri horizontaliai užpildo viduriniąją paveikslo dalį (ir viename stačiakampyje ir visuose keturiuose kartu sudėjus). Šiais elementais plokštės pakartoja, jungia ir pratęsia viena kitą ir sudaro vieną kūrinį. Dar vienas svarbus elementas tai spalvos - oranžinė, juoda, mėlyna ir balta, kurios, naudojamos kontrasto (opozicijos) principu tas keturias plokštes ir jungia ir skiria. Juoda ir balta (monetos), o mėlyna (šalta) ir oranžinė (šilta) taip pat sudaro ryškiausią chromatinių spalvų kontrastą, kadangi spalvų spektro skritulyje yra išsidėsčiusios priešpriešais ir labiausiai viena nuo kitos nutolusios, kaip ir šiame darbe. Pirmas (1) stačiakampis yra visas oranžinis (fonas), o dvi minėtos horizontalios linijos jame yra juodos, antras (2) stačiakampis yra juodas, o linijos oranžinės,  trečias (3) taip pat juodas, bet jo linijos mėlynos, o ketvirtame (4) fonas mėlynas, o linijos juodos. Taip 1 ir 2  jungiamas oranžinės ir juodos antiteze (kontrastuoja ir fonas ir linijos),  kaip 3 ir 4 juodos ir mėlynos supriešinimu. 2-ą ir 3-ą stačiakampius vienija juodi fonai, bet skiria nevienoda linijų spalva, kaip 1 ir 4 jungia juodos linijos, bet skiria fono kontrastas. Ratas užsidaro ir spalvinis poravimas (ar diferencijacija) tai pagal vieną, tai pagal kitą principą pakaitomis gali tęstis be galo. Be to, priėję arčiau išvysime, kad monetos išdėstytos vienur aversu, kitur reversu. Įsižiūrėję ir kiek paskaičiavę matysim, kad vienose plokštėse (1 ir 3) daugiausia yra aversu (t.y. vytimi) atsuktų monetų ir vos viena kita tarp jų atversta reversu (nominalo skaičiumi), o kitose (2 ir 4) atvirkščiai - dominuoja reversu ir tik kelios atgręžtos aversu. Beje kūrinyje šis daugumos ir mažumos santykis (atskirose plokštėse dar įvairuojantis) - tai vienintelis asimetriškas, nesubalansuotas ir neklasifikuojamas matmuo.

 

Atlikėjų figūromis, turbūt, derėtų laikyti monetas, kurios kaip mato vienetai išsirikiuoja eilėmis ir sudaro ornamentą arba tinklą. Tačiau monetų figūras kaip atlikėjus reiktų artikuliuoti dvejopai - ir kaip jų gausą, begalinį skaičių, ir kaip atskirą vienetą, iš kurių formuojasi ta gausa. Kito atlikėjo figūra yra linija, tiksliau dvi, kurios viršuje ir apačioje atriboja tuščią (pakraščiuose) ir monetomis užpildyta (viduryje) plokštumas. Vieta šiame darbe nėra konkreti ir aiškiai išskirta, tad vietą galime suvokti abstrakčiai, kaip begalinę plokštumą (ar erdvę), ir tapatinti su paveikslo paviršiumi (tiksliau - fonu), kuris pagal stačiakampes plokštes dalijasi į keturias atskiras, bet ne priešiškas dalis arba „vietas“, o pagal (fono) spalvas diferecijuojasi į tris dalis (mėlyna, oranžinė, ir dukart juoda). Laiko figūros raiškos plane neišryškėja. Taigi figūratyvinį taką sudaro smulkių vienetų (gausos) judėjimas erdvėje, iš viršaus ir apačios apribotas tiesėmis, tad įgyjantis tik horizontalią kryptį. Kadangi figūrų išsidėstymas yra horizontalus, o ne vertikalus ar įstrižas, negalime išskirti jokio hierarchinio tarpusavio ryšio ar negrįžtamos transformacijos vyksmo.

 

Grįžtant prie chromatinės analizės reikia pažymėti vieną kūrinio medžiagiškumo faktą, mat, paveikslo paviršius (fonas ir linijos) yra iš odos, o joje įklijuotos vieno cento nominalo vertės monetos, žinoma, metalinės. Tai lemia, kad fonas (odos paviršius) turi spalvą (oranžinę, juoda ar mėlyną), bet kartu yra matinis ir turi autentišką, nepakartojamą (tebūnie ir sunkiai įžiūrimą) odos tekstūrą. Tuo tarpu monetų atlikėjų figūros yra baltos, bet blizgios ir, kaip standartinis vienetas, identiškos viena kitai. Be to oda, kaip minkšta dengianti medžiaga įgyja stačiakampę (plokštės) formą, o monetos yra kietos (metalas), savy uždaros ir apskritos.

 

Kiekvienoje eilutėje monetų padėtis prasislenka per pusę intervalo, tad susidaro raštas, ne statiškas, kurio arčiausiai esantys elementai sujungus tiesėmis sudaro kvadratą (ir tegali augti į didesnį kvadratą arba stačiakampį), o komplikuotesnis ir dinamiškesnis, grįstas įstrižainėmis ir kurio arčiausiai esantys elementai sudaro trikampį (o pastarieji jungiasi ir sudaro trapecijas, šešiakampius ar didesnius trikampius). Monetų kartojimu, prasislinkimu ir įstrižainių sudaromu zigzagu kuriamas reguliarus judėjimas, slinktis ar kaita, kurios ritmas tuo pačiu jau leidžia nujausti tolygiai judančio laiko tėkmę. Taip paaiškėjo šių atlikėjų figūrų tematinė vertė. Be to judėjimui reikšti palanki ir apskrita cento forma, juolab, kad ir vieneto ar vyties ženklo atvaizdas yra pasisukęs įvairiomis kryptimis, o nėra dėstomas taisyklingai ir perskaitomas vien vertikaliai. Todėl kiekviena eilė - tai tarsi iškadruotas monetos riedėjimo veiksmas. O stačiakampis plokštės (ir kartu spalvos) kontūras „vietos“ figūroms teikia stabilumo, pasyvumo ir pastovumo vertę. Jos sudaro pagrindą judėjimui. Tiesa, monetų juostos ritmas nėra visai nepertraukiamas, dviejų plokščių susidūrimo vietose stinga vienos vertikalios monetų eilės, tačiau tokia pauzė pasikartoja vienodais intervalais, tad nesuvelia bendro ritmo tolydumo ir nenutraukia judėjimo visai. Tokiu būdu judėjimas organizuojamas dvejopais ritminiais intervalais – mažuoju (nuo vieno elemento iki kito), bei didžiuoju, (nuo vieno plokštės krašto iki kito). Tėkmė (ritmas) besidriekianti laike patenka vis į naują vietą, naują erdvę, bet pati nekinta. Visą šio lygmens aptarimą galima išreikšti štai tokia opozicijų grupe:

Apskritas ir

Savy uždaras ir

Judantis ir

Blizgus ir

Baltas ir

Šiltas ir

Kietas ir

kampuotas (stačiakampis)

bekraštis

stabilus

matinis

juodas

šaltas

mikštas

 

2.Naratyvinė analizė

Naratyvinėje analizėje skiriamos keturios fazės: manipuliacija, kompetencija, atliktis ir sankcija. Šiame kūrinyje mums matoma tik manipuliacija, kompetencija ir atliktis, o sankcija nėra aiškiai išreikšta, todėl tik numanoma. Centams neleidžia judėti vertikaliai (vadinasi, jais manipuliuoja) kontūrinės linijos, tad pastarosios yra adresantai, verčiantys centus slinktis, judėti. Taip pat nepaliaujamą riedėjimą pirmyn atgal skatina vienoje pusėje šildanti (oranžinė) „vieta“ o priešingoje šaldanti (mėlyna).  Kintanti vieta ir manipuliuojantys kontūrai lemia judėjimo kryptį. Monetų išorinės aplinkybės, tai lygus paviršius (erdvė), besikeičianti jo spalva, horizontalios linijos ribojančios judėjimo taką, bei vidinės savybės - apskrita forma, didelis kiekis, vienodas išsirikiavimo ritmas - įgalina, suteikia monetoms, kurios šiuo atveju yra veikiantys subjektai, kompetenciją šiam judėjimui. Atsidūręs tunelyje ar koridoriuje visada anksčiau ar vėliau pajudėsi į vieną ar į kitą pusę.  Be to monetos negali nejudėti dėl tam tikros savo prigimties – ir fizinės (jos yra apvalios), ir simbolinės (juk tai pinigai, o jie visada cirkuliuoja). Vienetai juda paklūsdami šiems dėsniams. Visuotina „pinigotaka“ neišvengiamai pasiekia ir užlieja visus pasaulio užkampius. Čia dera pastebėti, kad mūsų suvokimui priimtina ir pozityvi atrodo judėjimo kryptis iš kairės į dešinę (kaip ir pagal laikrodžio rodyklę), o nepriimtina ir negatyvi – iš dešinės į kairę (arba prieš laikrodžio rodyklę).

 

Atlikties fazę žymi pats judėjimas, perėjimas nuo vienos plokštumos ant kitos tuo pačiu transformuojantis iš vienos būsenos (averso) į kitą (reversą). Tačiau toliau šiame judėjime vėl grįžtama į ankstesnę būseną ir vėl iš jos išeinama. Vis kita vietos (ir laiko) spalva vilioja, siurbia, tačiau įtraukusi nieko naujo nesuteikia ir vėl stumia ir perduoda sekančiai arba gražina atgal. Taip judėjimas virsta begaliniu žingsniavimu tai kaire tai dešine koja, tačiau jo ritmas nesikeičia – nėra jokių kliūčių, sangrūdų ar properšų (išskyrus esančias ties stačiakampių sudūrimo siūlėmis).  Nėra ir nenumanoma šio judėjimo pabaiga ar pradžia, nei baigtinis tikslas, nei bendra evoliucija.  Sankcija neišryškinta, t.y. bausmės ar paskatos, įvertinančios šį judėjimo aktą, yra nutylėtos. Konkretus, galutinis judėjimo tikslas kartu ir prasmė, naratyviniame lygmenyje lieka neatskleisti. Tad peršasi išvada, kad šio judėjimo prasmė yra pats judėjimas, kaita, energija, gyvybė, laikas, nuolatinis atsinaujinimas. Kaip vandens lašo judėjimas nuo šilto prie šalto ir atgal, iš vandens virtimas garais ir vėl garų tapimas vandeniu, lygiai toks cikliškas judėjimas (nors ir išdėstytas tiesėje) skleidžiasi šiame kūrinyje. Tačiau kodėl vienoje plokštėje tarp aversų kai kur įsimaišo reversai ir atvirkščiai? Matyt visada masėje atsiranda stringančių, maištaujančių, siekiančių judėti priešinga kryptimi, būti kitkuo nei kiti, išsilaisvinti nuo duoto kelio. Juolab, kad naudojamos ne dviejų ir ne penkių centų monetos, o būtent vienetai, taigi patys mažiausi, daugiau nebeskaidomi, arba tiesiog individai, tad jie linkę elgtis kitaip nei visi. O kadangi čia vis tik pinigai, „maištaujančios“ mažumos buvimas gali būti ir užuomina į „nelegalius“ jų kelius. Apskritai šie pinigėliai, būdami balti ir blizgantys, viliojantys ir daug žadantys, neabejotinai gali būti vertinami kaip gėris, kuris dar labiau išryškėja ir sužiba kai atsiduria juodojoje zonoje (fone). Juk dažnai papuolus į vienokią ar kitokią keblią situaciją mums atrodo, kad išgelbėti gali pinigai (nors tai neretai tik iliuzija).

 

3. Loginė semantinė analizė

Taigi akivaizdu, kad šiame kūrinyje visi elementai perteikia laiko dimensiją, jo judėjimą ir cikliškumą. Tad svarbiausia opozicija čia galėtų būti kaitos ir stabilumo arba dinamikos ir statikos. Dinamika tai laikas, apskritimas, vienetų gausa, ji nuolat yra, bet nuolat judėjime. Tuo tarpu statika tai vieta, kvadratas, vienetas, visada yra, bet niekada nejuda, nekinta. Kaip ir monetų ritmas šiame kūrinyje, laikas taip pat matuojamas didesniais (metų laikai) ir mažesniais intervalais (dienos). Laiko tėkmė įrėminta dvejomis linijomis, nes laikas visada daugiau mažiau ribotas. Fluidiškai tėkmės energijai ribojančios linijos suteikia struktūrinę, apibrėžtą formą, todėl ji nėra transcendentinė. „Žemišką“ jos pobūdį nurodo ir centai, konkreti mainų priemonė. Bet sustojus šiai judėjimo srovei viskas aplinkui prarastų gyvybę ir prasmę.

 

Dar įdomu tai, kad čia viename susilieja linijinės ir cikliškos (spiralinės) laiko tėkmės modeliai – ji juda pirmyn, bet viduje yra kintanti, pasikartojanti. Istoriškai linijinė laiko tėkmės samprata dominavo Vakaruose, o centriškoji daugiau Rytuose, Bizantijoje. Permainų ir kaitos problema tapo itin populiari tema moderniojoje epochoje. Dialektiška pasaulio sandara verčia nepaliaujamai judėti nuo vieno polio prie kito. Pirmą kartą kaita Vakarų kultūroje buvo akcentuota Herakleito, kuris teigė, kad esminis tikrovės bruožas yra absoliutus, nuolatinis tapsmas ir du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Priešybių vienybė ir kova lemia energijos, o ši - pasaulio kaitos atsiradimą. Tačiau dera pažymėti, jog vakaruose kaita ilgai vertinta kaip blogis, nežinia, grėsmė tvarkai, o štai kinų kultūra kaitą ir priešybių vienijimą joje visad suvokė kaip pozityvią. Šaulauskaitės kūrinyje tanki įvairių opozicijų sankaupa iš tiesų siūlo komplikuotą, bet labai vieningą, matematiškai tikslų ir pedantiškai sutvarkytą pasaulėvaizdį.

 

Rūta Taukinaitytė-Narbutienė